Liudvikas Jakimavičius. Bernardinai.lt. 2011 m. sausio 14 d.
Labai įdomus dalykas, kuriuo turėtų susidomėti sociologai ir mūsų visuomenės tyrinėtojai, rašyti daktaro disertacijas apie tai, kaip per dvidešimt metų istorija tampa mitu. Vienas iš pagrindinių istorijos ir mito skirtumų tas, kad istorija yra vienkartinė, o mitas kartojasi, tartum būtų užskliaustas į ciklinį metų laiką sugrįžti, panašiai kaip šv. Kalėdos, Velykos ar Joninės. Ir yra gerai, kad mes gyvename perverti tarytum karoliukai dviejų laikų siūlais. Mitinis atsikartojimas neleidžia mums užsimiršti, nugarmėti į dabarties akivarą.
Kasmet Sausio 12-osios vakarą einu prie Seimo laužų. Tas ėjimas man tapo tiesiog seniokišku įpročiu. Kartais grįždavau namo nuliūdęs – nesusirinko žmonių, skysta, „nebeveža“ nei Vytauto Landsbergio kalbos, nei anų dienų dainos pustuštei aikštei. Su panašiu nuogąsčiu ėjau Gedimino prospektu ir šiemet, bet slogutis išsisklaidė prie Konservatorijos. Didžiulis susibūręs moksleivių būrys su trispalvėmis kalbina kiekvieną praeivį ir duoda jam po žvakelę keraminėje taurėje. Norėjosi apsiverkti nuo to gražumo ir gerumo. Karta, kuri prieš 20 metų dar nebuvo gimusi, pagavo mintį ir savo dvasioje prijaukino Sausio 13-ąją kaip šventę.
Iki žudynių prie TV bokšto ir man tie įvykiai atrodė kaip intriguojantis nuotykis. Name prieš Seimo rūmus, ketvirtame aukšte, kur gyveno mano giminaitis rašytojas, Laptevų tremtinys ir dievdirbys Ričardas Vaicekauskas mes turėjome labai smagų susibūrimo štabelį. Jame susiburdavo daugybė pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Valandų valandas tarp budėjimų šnekėdavomės, gerdavome arbatą, eidavome į aikštę ir vėl grįždavome. Būdavo, kad atsivesdavome ir užsienio šalių žurnalistų, kuriems pasakodavome, kas čia vyksta, virdavome katilus kopūstienės ir nešdavome į aikštę, dalydavome sušalusiems budėtojams. Jei tie įvykiai būtų kaip nors be kraujo praslinkę pro šalį, sakyčiau, kad tai galėjo būti pats nuostabiausias mano, o ir visų tuomet sutiktų žmonių gyvenimo nuotykis. Tačiau tą naktį viskas ėmė verstis aukštyn kojomis. Akimoju atėjo suvokimas, kad tai ne nuotykis, o labai rimta, ir atrodė, kad tu privalai kaži ką daryti, o ne tik stovėti kaip tankų mėsa, kurie, mano nujautimu, tuoj turėjo atžlegsėti prie Parlamento.
Prisipažinsiu, baimės buvo pilnos kelnės, ne kaži kiek guodė ir kunigo Roberto Grigo prieš dieną ar kelias (neatkuriu, kada tai buvo) duotas nuodėmių išrišimas. Susigūžę stovėjome aikštėje ir klausėmės labai prieštaringų Vytauto Landsbergio ir Audriaus Butkevičiaus instrukcijų. Vienas sakė, kad reikia stovėti mūru, kitas – kad reikia atsitraukti nuo Parlamento per 200 metrų, kad gynėjai iš rūmų gindamiesi nenaikintų savųjų. Baimė ir mintys ėmė pintis į sunkiai suvokiamą pynę. Mūsų būrelis buvo gal 20 žmonių.
Visi, kas stovėjo prie Parlamento, matė bokšto pusėje blyksnius ir trasuojančių kulkų trajektorijas, girdėjo tankų salves. Po pusvalandžio nuo kalno pasigirdo Jarmalavičiaus ir Burokevičiaus komunistiniai audiotekstai, o čia, aikštėje, be pertraukos sukosi Andriaus Mamontovo „Laužo šviesa“. Į aikštę atėjo pirmieji žmonės nuo TV bokšto. Pamenu vieną šoko ištiktą jaunuolį šviesia sukruvinta striuke, kuris nesustodamas pasakojo kraupius dalykus apie mėsmalę prie TV bokšto ir apie daugybę žuvusių žmonių.
Vienintelė tada atėjusi į galvą mintis buvo tokia, jog reikia išvaryti iš aikštės savo moteris, kad gyventų ir gimdytų vaikus. O tos buvo mažiau baimės pakąstos ir užsispyrusios, - neina. Vis dėlto pavyko įkalbėti, išvedėme per tiltą į Žvėryno pusę ir su keliais draugais sugrįžome į aikštę.
Tuomet prasidėjo makabriški dalykai. Aikštė buvo nebekontroliuojama. Tarp gynėjų buvo įsismelkę ir daugybė KGB darbuotojų ir informatorių. Du tokie tipeliai vaikštinėjo ir vis kaži ką pakuždomis kalbėjo į skverną – racija perdavinėjo informaciją į KGB rūmus. Žmonės juos pastebėjo, ir išgirdau kažką garsiai šaukiant: „Stukačiai!“ Kaipmat ant jų šoko būrys vyrų, pargriovė ant žemės, ėmė mušti ir spardyti. Būtų tikrai užmušę, bet mes su keliais draugais įsiveržėme prie mušamųjų ir išstumdėme įtūžusiuosius. Identifikuota iš tikro buvo teisingai, nes tie prašė atleisti ir neužmušti. Tie mums dėkojo, pasikėlė ir dingo.
Ir kai po dvidešimties metų aš prisimenu šį epizodą, man kyla klausimas: o kur jie yra dabar? Greičiausiai užsienio ambasadose, gal VSD, gal ministerijose ar Generalinėje prokuratūroje svarsto ypatingai svarbias bylas? Atsakymų nėra, o dvidešimt metų veikė liustracijos komisija, kuri neatliko jokios liustracijos. Buvo duoti terminai prisipažinti, pratęsinėjami ir pratęsinėjami, po to buvo pagrasinta, kad apie 20000 neprisipažinusių KGB darbuotojų ir bendradarbių sąrašas bus paviešintas, kad žmogus žinotų, kas yra jo darbdavys, kas kaimynas, kas jam kartais paskambina telefonu ir pakviečia į restoraną pavakarieniaut, kas kartais tarytum netyčia ateina pas jį į svečius ir pasakoja, kaip jis buvo Sąjūdyje. Bala nematė, mes išmirsim, ir jie išmirs. Ir yra vilties, kad tie moksleiviai, prie Konservatorijos dalijantys žvakutes, ne prievarta buvo ten suvaryti.
Po dvidešimties metų prisimenu aną amžinybės matmenį įgijusį laiko segmentą, suvokiu, kad labiau kulminacinio taško Nepriklausomybės byloje Lietuva neturėjo. Iki Sausio 13-osios nakties kartais atrodydavo, kad mes tą savo laisvės siekį tarytum repetuojam improvizuodami. Po šios nakties mūsų išsilaisvinimo byla iš istorijos tapo metafizika. Pralietas nekaltų žmonių kraujas tą repeticiją užpildė ontologiniu turiniu ir stebuklingu būdu Nepriklausomybė iš deklaracijos tapo kūnu. Labiausiai tiems vaikams, dalijantiems ir (duok Dieve) dalysiantiems žvakeles kiekvienais metais, Sausio 13-ąją.
Liudvikas Jakimavičius